Sieninis veidrodis, rokoko stiliaus, Prancūzija.      Rokokas -  tai architektūros ir dailės XVII - XVIII a. stilius. Būdinga puošnus dekoratyvumas, gausi smulki ornamentika, kriauklės motyvas. Rokoko susiformavimą sąlygojo dvaro aplinkos papročių pasikeitimas, ypač Liudviko XV laikais Prancūzijoje. Jis gyvavo maždaug pusę amžiaus. Šis stilius atsirado iš baroko, bet buvo daug lengvesnis: atsisakyta iškilmingo ceremonialo, pasinerta į kameriškumą, erotizmą, juslingumą, subtilų komfortą.      Veidrodis - vienas iš svarbiausių rokoko epochos interjero akcentų, be savo nepakartojamo spindesio, jis dar ir priemonė - atspindėti aplink esantį grožį bei prabangą. Šis veidrodis - klasikinio rokoko stiliaus, banguotais pakraščiais, lanksčių linijų bei grakščių formų, dekoruotas rokokinių rokailių kompozicija. Rokailė -(pr. kalbos žodis rocaille reiškia kriauklė) tai asimetrinis, įmantraus piešinio ornamentas susidedantis iš kriauklių, stilizuotų augalų lapų ir skiautelių motyvų, primenančių sustingusias jūros bangų keteras. Iš šio žodžio kilo rokoko pavadinimas. Rokailėmis rokoko periodu buvo puošti ne tik architektūriniai statiniai, bet ir taikomosios dailės darbai, taip pat ir baldai. Rokailės būdingos pirmajam rokoko etapui, kuris atsirado apie 1730 metus. Veidrodžio viršutinė dalis puošta reljefine kriaukle - dar viena aliuzija į puošnų, prabangų, visuomet paliekantį įspūdį - rokoko stilių.